Dainavos Jaunimo centras
Rekomenduojama tėvams
Tėvų ir paauglių konfliktai, kurie perauga į nevaldomus pykčio priepuolius: kaip išvengti
Psichologė Agnė Žvikaitė
Paauglystė – dar vienas iššūkių laikotarpis, neraminantis daugelį tėvų. Kaip bendrauti su vaiku, kuriam tėvų nuomonė tampa nebe tokia svarbi? Ką daryti, kai paauglys sugriauna jūsų pasitikėjimą? Kaip spręsti konfliktus ir pagerinti tarpusavio santykius, kurie šiuo laikotarpiu darosi vis labiau įtempti?
Ar nevaldomas paauglio pyktis gali signalizuoti apie depresiją? Kaip valgymo sutrikimai susiję su emocine būsena ir pasitikėjimu savimi? Galiausiai, kaip palaikyti ir padrąsinti vaiką, žengiantį į suaugusiųjų pasaulį? Apie visus šiuos tėvams kylančius iššūkius leidyklos „Vaga“ atsiųstame pranešime spaudai kalbinama Kauno miesto poliklinikos Dainavos padalinio Jaunimo centro psichologė, mokymų lektore Agne Žvikaite, pristatanti Josho Shippo knygą „Suaugusiųjų gidas po paauglių pasaulį“ (2018).
– Kokių bendravimo iššūkių iškyla tėvams, auginantiems paauglius?
– Paauglystė yra laikas, kai ieškoma individualumo, savasties (kuo aš esu kitoks nei mano tėvai, kas yra mano, o kas mano tėvų) bei tampama vis savarankiškesniu. Todėl paaugliams dažnai kyla noras prieštarauti viskam, ką sako tėvai. Ir taip yra tikrai ne dėl to, kad jiems tėvų nebereikia. Priešingai, paaugliams tėvai yra labai reikalingi, net jeigu jų elgesys gali rodyti priešingai. Todėl tėvams tampa iššūkiu atlaikyti paauglio prieštaravimus nepriimant jų asmeniškai. Kita paauglio siekiamybė – tai laisvė ir noras pačiam priiminėti sprendimus. Čia tėvai turi išlaikyti balansą: duoti savo dukrai ar sūnui daugiau laisvės nei anksčiau, leisti daryti klaidas, tačiau tuo pačiu nubrėžti ir išlaikyti elgesio ribas. Beveik visada ateina laikas, kai paauglys sugriauna tėvų pasitikėjimą – sulaužo nustatytas ribas, namų taisykles, nesilaiko duoto žodžio. Tokiu atveju svarbiausia ne kritikuoti, o abiem pusėms nuspręsti, ko iš to galima pasimokyti. Geriausia iš anksto susitarti, kokios pasekmės laukia, jeigu taisyklės bus sulaužytos. Dar vienas sunkumas, kuris dažnai užklumpa tėvus – paauglio uždarumas. Šiame amžiaus tarpsnyje išauga bendraamžių svarba, kyla noras dalintis tuo, kas rūpi, nebe su tėvais, o su draugais. Tam, kad vis tik žinotumėte, kuo gyvena jūsų vaikas, reikia pasitelkti kūrybiškumą – atrasti būdų, kaip prieiti prie savo atžalos, kaip užmegzti su juo ryšį kitaip, nei megzdavote iki šiol, ir kitais žodžiais paklausti „Kaip tau šiandien sekėsi mokykloje?“. Taip pat norisi pabrėžti, kad paaugliams tėvai vis dar yra svarbūs, jie tikrai nori gerų ir atvirų tarpusavio santykių. Įvairūs tyrimai ir asmeninė mano darbo praktika rodo, kad paaugliai labiausiai norėtų, jog tėvai jų atidžiau klausytųsi ir pasistengtų suprasti, o šiuos įgūdžius galima lavinti.
– Kaip tėvams rasti aukso vidurį suteikiant paaugliui taip trokštamos laisvės ir savarankiškumo, bet kartu diegiant ir atsakomybės jausmą?
– 15–16 m. paaugliams laisvė tampa itin svarbi ir trokštama. Jiems norisi rizikuoti, eksperimentuoti –taip jie mokosi, kas yra gyvenimas. Todėl suteikti laisvės išties yra svarbu, tai padeda jiems vystytis. Kiek įmanoma, svarbu leisti paaugliams rinktis patiems. Kita vertus, daugėjant laisvei, gali pasireikšti ir toks elgesys, kurio rizikos pats paauglys pamatuoti dar nesugeba, tačiau gali turėti labai liūdnų pasekmių. Taigi, tėvų vaidmuo –padėti paaugliui suprasti savo vertybes bei nusibrėžti asmenines ribas, kaip yra priimtina elgtis, o kaip ne. Kiekvienoje šeimoje turi būti aiškiai nustatytos ribos ir jų nuosekliai laikomasi, kaip ir turi būti taikomos iš anksto aptartos bausmės už šių nesilaikymą. Tiesa, labai svarbu, kad tos ribos ir namų taisyklės būtų kuriamos kartu, o ne primetamos, nes primestos taisyklės skatina priešiškumą, o ne bendradarbiavimą. Kuriant taisykles kartu, diegiamas atsakomybės jausmas ir kyla mažiau pykčio jas pažeidus. Svarbiausia yra nepamiršti megzti ryšio su savo vaiku nuolatos, net jeigu jis atstumia jus. Sugalvokite, kaip galite su juo praleisti laiką, nusiveskite kur nors papietauti, nueikite kartu į kiną ar užsiimkite mėgstama veikla. Būdami drauge, stenkitės išklausyti ir suprasti savo vaiko požiūrį, jausmus, nemoralizuodami ir nesiūlydami sprendimų iš karto. „Protingi“ patarimai ir pamokymai, kaip gyventi, nepatinka nei paaugliams, nei suaugusiems, tad apskritai sveika atsisakyti įpročio dalinti patarimus, jeigu niekas jų neprašo.
– Kodėl dažnai tėvų ir paauglių konfliktai perauga į nevaldomus paauglių pykčio priepuolius? Kaip reiktų stengtis juos suvaldyti? Ar tėvams reikia leisti paaugliui išsilieti?
Socialinė darbuotoja Laura Dailidonienė
Iššūkiai tėvams: kaip reaguoti į nevaldomą vaikų elgesį?
Turbūt ne vienam iš tėvų teko susidurti su situacija, kai vaiko elgesys viešoje vietoje tampa nevaldomas. Galingi emocijų protrūkiai, rėkimas, kritimas ant žemės – atsidūrus tokiose situacijose daugelis jaučiamės išmušti iš vėžių ir nežinome, kaip tinkamai reaguoti. Dažniausiai praradę kantrybę ir pasidavę emocijoms tik dar labiau įaudriname konfliktišką situaciją. Apie tai, kaip turėtume reaguoti į nevaldomą vaiko elgesį ir kas jį paprastai sukelia, kalbamės su Kauno miesto poliklinikos Dainavos padalinio Jaunimo ir Psichikos sveikatos centrų socialine darbuotoja Laura Dailidoniene, kuri pristato leidyklos VAGA išleistą žymaus amerikiečių psichologo Rosso W. Greene’o knygą „Nevaldomų vaikų nebūna: kai vaikas – it tiksinti bomba“.
Knygoje pristatomas auklėjimo metodas, taikomas viso pasaulio ugdymo bei gydymo įstaigose, padės suprasti ir auginti rizikingos elgsenos vaikus, stokojančius šių įgūdžių: lankstaus mąstymo, gebėjimų prisitaikyti, pakelti nusivylimą ir spręsti užklupusias bėdas. Aptardamas atsiliekančius įgūdžius ir neįveiktus sunkumus, dėl kurių kyla nevaldomų emocijų protrūkiai, amerikiečių psichologas aiškiai ir paprastai brėžia gaires, kaip teisingai spręsti nesutarimus ir sugrąžinti į namus ramybę.
Kokių pagrindinių mąstymo, emocijų raiškos ar socialinių įgūdžių stokoja 3–7 m. vaikai?
Ikimokyklinio amžiaus vaikams susidūrus su nesėkme sunkiai sekasi tvardyti emocijas, pereiti nuo vienos veiklos prie kitos ir susivokti, kad keičiasi ar pasikeitė aplinkybės. Taip pat jiems gali sunkiai sektis išreikšti savo rūpesčius, poreikius ar mintis žodžiais, nenukrypti nuo pirminio sumanymo, plano ar sprendimo. Dažnai stokojama ir socialinių įgūdžių – gebėjimo užmegzti pokalbį, bendrauti ir įsilieti į grupę.
Kokiose situacijose dažniausiai kyla vaiko nevaldomų emocijų, pykčio proveržiai?
Knygos „Nevaldomų vaikų nebūna“ autoriaus teigimu, tokios nevaldomos emocijos ir elgesys (dar apibūdinamas kaip rizikinga elgsena) nėra nuolatinė vaiko būsena. Šis elgesys pasireiškia tam tikromis aplinkybėmis, kai keliami reikalavimai ar lūkesčiai pranoksta mažųjų įgūdžius, būtinus tinkamai reaguoti. Pavyzdžiui, jau minėtose situacijose, kai vaikas susiduria su nesėkmėmis arba kai reikia greitai pereiti nuo vienos veiklos prie kitos. Ar netgi kai tenka dalintis savo mėgstamais žaislais ar skanėstais su kitais. Įveikti vaiko patiriamus sunkumus turėtų padėti tėvai, o jau minėtoje R. W. Greene‘o knygoje išsamiai aprašyta daugybė būdų, kaip tai padaryti.
Kaip valdyti vaiko emocijų proveržius (rėkimus, kritimus ant žemės, norą muštis) viešose vietose, parduotuvėje, gatvėje? Ar dažniausiai tėvų kartojamos frazės: „nustok“, „nusiramink“, „ko čia verki“, „jeigu taip elgiesi, su tavim nedraugausiu“ tokiose situacijose yra tinkamos?
KVIETIMAS PSICHIKOS SVEIKATOS DIENAI
