Dainavos Jaunimo centras
Rekomenduojama tėvams
Tėvų ir paauglių konfliktai, kurie perauga į nevaldomus pykčio priepuolius: kaip išvengti
Psichologė Agnė Žvikaitė
Paauglystė – dar vienas iššūkių laikotarpis, neraminantis daugelį tėvų. Kaip bendrauti su vaiku, kuriam tėvų nuomonė tampa nebe tokia svarbi? Ką daryti, kai paauglys sugriauna jūsų pasitikėjimą? Kaip spręsti konfliktus ir pagerinti tarpusavio santykius, kurie šiuo laikotarpiu darosi vis labiau įtempti?
Ar nevaldomas paauglio pyktis gali signalizuoti apie depresiją? Kaip valgymo sutrikimai susiję su emocine būsena ir pasitikėjimu savimi? Galiausiai, kaip palaikyti ir padrąsinti vaiką, žengiantį į suaugusiųjų pasaulį? Apie visus šiuos tėvams kylančius iššūkius leidyklos „Vaga“ atsiųstame pranešime spaudai kalbinama Kauno miesto poliklinikos Dainavos padalinio Jaunimo centro psichologė, mokymų lektore Agne Žvikaite, pristatanti Josho Shippo knygą „Suaugusiųjų gidas po paauglių pasaulį“ (2018).
– Kokių bendravimo iššūkių iškyla tėvams, auginantiems paauglius?
– Paauglystė yra laikas, kai ieškoma individualumo, savasties (kuo aš esu kitoks nei mano tėvai, kas yra mano, o kas mano tėvų) bei tampama vis savarankiškesniu. Todėl paaugliams dažnai kyla noras prieštarauti viskam, ką sako tėvai. Ir taip yra tikrai ne dėl to, kad jiems tėvų nebereikia. Priešingai, paaugliams tėvai yra labai reikalingi, net jeigu jų elgesys gali rodyti priešingai. Todėl tėvams tampa iššūkiu atlaikyti paauglio prieštaravimus nepriimant jų asmeniškai. Kita paauglio siekiamybė – tai laisvė ir noras pačiam priiminėti sprendimus. Čia tėvai turi išlaikyti balansą: duoti savo dukrai ar sūnui daugiau laisvės nei anksčiau, leisti daryti klaidas, tačiau tuo pačiu nubrėžti ir išlaikyti elgesio ribas. Beveik visada ateina laikas, kai paauglys sugriauna tėvų pasitikėjimą – sulaužo nustatytas ribas, namų taisykles, nesilaiko duoto žodžio. Tokiu atveju svarbiausia ne kritikuoti, o abiem pusėms nuspręsti, ko iš to galima pasimokyti. Geriausia iš anksto susitarti, kokios pasekmės laukia, jeigu taisyklės bus sulaužytos. Dar vienas sunkumas, kuris dažnai užklumpa tėvus – paauglio uždarumas. Šiame amžiaus tarpsnyje išauga bendraamžių svarba, kyla noras dalintis tuo, kas rūpi, nebe su tėvais, o su draugais. Tam, kad vis tik žinotumėte, kuo gyvena jūsų vaikas, reikia pasitelkti kūrybiškumą – atrasti būdų, kaip prieiti prie savo atžalos, kaip užmegzti su juo ryšį kitaip, nei megzdavote iki šiol, ir kitais žodžiais paklausti „Kaip tau šiandien sekėsi mokykloje?“. Taip pat norisi pabrėžti, kad paaugliams tėvai vis dar yra svarbūs, jie tikrai nori gerų ir atvirų tarpusavio santykių. Įvairūs tyrimai ir asmeninė mano darbo praktika rodo, kad paaugliai labiausiai norėtų, jog tėvai jų atidžiau klausytųsi ir pasistengtų suprasti, o šiuos įgūdžius galima lavinti.
– Kaip tėvams rasti aukso vidurį suteikiant paaugliui taip trokštamos laisvės ir savarankiškumo, bet kartu diegiant ir atsakomybės jausmą?
– 15–16 m. paaugliams laisvė tampa itin svarbi ir trokštama. Jiems norisi rizikuoti, eksperimentuoti –taip jie mokosi, kas yra gyvenimas. Todėl suteikti laisvės išties yra svarbu, tai padeda jiems vystytis. Kiek įmanoma, svarbu leisti paaugliams rinktis patiems. Kita vertus, daugėjant laisvei, gali pasireikšti ir toks elgesys, kurio rizikos pats paauglys pamatuoti dar nesugeba, tačiau gali turėti labai liūdnų pasekmių. Taigi, tėvų vaidmuo –padėti paaugliui suprasti savo vertybes bei nusibrėžti asmenines ribas, kaip yra priimtina elgtis, o kaip ne. Kiekvienoje šeimoje turi būti aiškiai nustatytos ribos ir jų nuosekliai laikomasi, kaip ir turi būti taikomos iš anksto aptartos bausmės už šių nesilaikymą. Tiesa, labai svarbu, kad tos ribos ir namų taisyklės būtų kuriamos kartu, o ne primetamos, nes primestos taisyklės skatina priešiškumą, o ne bendradarbiavimą. Kuriant taisykles kartu, diegiamas atsakomybės jausmas ir kyla mažiau pykčio jas pažeidus. Svarbiausia yra nepamiršti megzti ryšio su savo vaiku nuolatos, net jeigu jis atstumia jus. Sugalvokite, kaip galite su juo praleisti laiką, nusiveskite kur nors papietauti, nueikite kartu į kiną ar užsiimkite mėgstama veikla. Būdami drauge, stenkitės išklausyti ir suprasti savo vaiko požiūrį, jausmus, nemoralizuodami ir nesiūlydami sprendimų iš karto. „Protingi“ patarimai ir pamokymai, kaip gyventi, nepatinka nei paaugliams, nei suaugusiems, tad apskritai sveika atsisakyti įpročio dalinti patarimus, jeigu niekas jų neprašo.
– Kodėl dažnai tėvų ir paauglių konfliktai perauga į nevaldomus paauglių pykčio priepuolius? Kaip reiktų stengtis juos suvaldyti? Ar tėvams reikia leisti paaugliui išsilieti?
SKIRK MINUTĘ!
,,Išsiskyrimas: kaip gyventi toliau?"
Psichologė Agnė Žvikaitė
Išsiskyrimas – tai dažnai neišvengiama santykių dalis, kaip kad viskas gyvenime turi savo pradžią ir pabaigą. Kiekvienas žmogus į išsiskyrimą gali reaguoti skirtingai. Kartais gali aplankyti ir didelis palengvėjimas, ramybės jausmas, vis tik neretai išsiskyrimas būna labai skausmingas išgyvenimas. Išsiskyrimo skausmas dažnai lyginamas su netektimi ir gedėjimo išgyvenimu. Paprastai yra išskiriamos 6 reakcijos į netektį fazės, kurios gali atitikti ir išsiskyrimo išgyvenimą. Iš pradžių išsiskyrimas šokiruoja (I fazė – šokas), po to bandoma jį nuneigti (II fazė – neigimas). Vėliau kyla pyktis, bandymai derėtis ir išvengti išsiskyrimo, galiausiai ateina depresyvi nuotaika (pyktis, derybos, depresija – III, IV, V fazės). Įveikus liūdesį, ateina priėmimas ir susitaikymas (VI fazė). Šios fazės dažniausiai būna labai susimaišiusios. Tai nėra atskiros pakopos, kurias sklandžiai pereinama nuo apatinės į viršutinę, vis dėlto toks patirties struktūravimas gali nuraminti ir suteikti vilties.
Nors su išsiskyrimu susiduria labai daug žmonių, tikrai ne visi žino ir moka, kaip sveikai tvarkytis su dėl to kylančiu skausmu. Šiame tekste pateikiami pasiūlymai, kaip su tokiais išgyvenimais tvarkytis. Joks patarimas skausmo pašalinti negali, bet gali padėti patirti mažiau kentėjimo ir lengviau išbūti gijimo procese.
1. Leiskite jausmams būti. Išsiskyrus su antra puse, gali užplūsti įvairiausi jausmai, tokie kaip liūdesys, pyktis, pavydas, baimė, kaltė ir t.t. Bandydami tuos jausmus užgniaužti ar ignoruoti, tik prailginsite gedėjimo periodą. Kova su kylančiais jausmais tik pablogina situacija ir sukelia dar daugiau kentėjimo. Sveikas tvarkymasis reiškia gebėjimą jausmus atpažinti ir leisti tiems jausmams būti.
2. Raskite paramą. Leiskite sau kalbėti apie kylančius išgyvenimus. Dalijimasis savo jausmais ir mintimis atvirai yra svarbi gijimo dalis. Kalbėjimas gali atnešti naujų įžvalgų apie tai, kas įvyko, ir sumažinti skausmą.
3. Rašykite. Be kalbėjimo su kitais, rašymas taip pat gali padėti lengviau išgyventi jausmus. Ne visada kiti yra pasiekiami pokalbiui, o užrašymas savo minčių ir jausmų gali duoti naujų įžvalgų, platesnį požiūrį į situaciją.